Jau trečius metus kviečiame prisidėti prie svarbios ir reikšmingos Kauno hospiso veiklos skiriant jiems 1,2% GPM paramą. Kviečiame susipažinti su hospiso veikla iš arčiau skaitant savanorių koordinatorės Paulos Kvederytės istoriją. Paula dalinasi savo patirtimi, darbo diena ir kaip sekasi megzti ryšį tarp pacientų ir savanorių.
„Kiekvieno hospiso paciento didžiausias noras – oriai gyventi ir mirti namuose, apsuptam meilės, gailestingumo bei ramybės. Niekas nenori mirti šaltoje, formalioje ligoninės aplinkoje“, – sako „Kauno hospiso namų“ darbuotoja Paula Kvederytė. Iš Klaipėdos kilusi 22-ejų metų mergina prieš 4-ius metus atvyko į Kauną studijuoti slaugos ir malonaus atsitiktinumo dėka, pradėjusi savanoriauti organizacijoje, netrukus tapo ir savanorių koordinatore.
Savanorystė lydėjusi visą gyvenimą
„Nuo mažų dienų buvau atradusi save muzikos mokykloje, paauglystėje – savanorystėje, kuri visuomet buvo nukreipta į kultūrinius renginius: spektaklius, filmų festivalius, parodas“, – pasakoja Kauno hospise dirbanti mergina ir priduria, jog ilgainiui atėjo suvokimas, kad didžiausia savanorystės nauda tenka jai pačiai, o ne organizacijoms, kurioms ji suteikiama.
Paula prisimena, jog hospiso sąvoką sužinojo dar mokykloje, kuomet socialiniuose tinkluose pradėjo sekti merginą, kuri dalinosi savanorystės užkulisiais. „Dar dabar pamenu, kad mano dėmesį patraukė vienas jos įrašas apie komoje esantį pacientą, kuriam ji skaito eilėraščius, dalinasi asmeniniu gyvenimu ir bendrauja su paciento artimaisiais – mane tai labai palietė“, – dalinasi klaipėdietė.
„Apie savanorystę hospise vis pagalvodavau, o suplanuotos slaugos studijos Kaune šiai minčiai leido priartėti prie realybės. Atlikinėdama studijų praktiką paliatyvios onkologijos skyriuje susipažinau su „Kauno hospiso namų“ slaugytoja Drasute Urbanavičiene, ji ir pakvietė mane prisijungti prie komandos gretų“, – pasakoja savanorių koordinatorės ir hospiso direktorės pavaduotojos pareigas einanti mergina.
Minėta organizacija rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais bei jų artimaisiais. Darbuotojai bei savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, emocinę, dvasinę, socialinę ir juridinę pagalbą nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
Bendrai įstaigoje šiuo metu dirba 16 darbuotojų, jiems talkina daugiau negu 100 savanorių, kurie šiai dienai padeda 30 pacientų.
Savanorių koordinatorius – jungtis tarp pacientų ir komandos
„Darbo dienos hospise labai dinamiškos ir neapibrėžtos. Esu tarpininkas tarp paciento, jo artimųjų ir savanorių, koordinuoju jų susipažinimus, išvykas į kitus miestus ar tiesiog ligoninę“, – dalinasi ketvirto kurso slaugos studentė, pridurdama, jog jos darbinėje kasdienybėje daug komunikavimo, informavimo, planavimo ir organizavimo.
„Visuomet sulaukiu įvairių skambučių iš savanorių, darbuotojų, pacientų ir jų artimųjų. Pagal visų jų užimtumą ir poreikius suderinu pagalbą pacientams“, – apie darbo užkulisius pasakoja P. Kvederytė ir priduria, jog savanorystė ir darbas hospise yra kaip gyvenimas – įvairialypis, nenuspėjamas, su savomis svajonėmis ir norais.
Kalbant apie pacientų norus Paula pasakoja, jog jų būna pačių įvairiausių: nuo gimtojo miesto, artimųjų kapų aplankymo, pabuvimo miške ar nuvykimo į koncertą. „Prie norų išsipildymo prisideda gausus būrys savanorių, darbuotojų. Vieni padeda pacientui pasiruošti, kiti sėda už automobilio vairo, o dar kiti pasirūpina, jog kelionės metu žmogui nieko netrūktų – mano užduotis padėti kiekvienam savo užduotį vykdančiam, jog dirbtume išvien“, – sako savanorių koordinatorė.
Praėjusių metų pabaigoje „Kauno hospiso namai“ iš suaukotų žmonių pinigų įsigijo patogų, neįgaliajam važiuoti pritaikytą, automobilį. „Esame labai dėkingi visiems, kurie prisidėjo savo auka prie šios svajonės išsipildymo, pacientų norus dabar galime įgyvendinti žymiai efektyviau“, – džiaugiasi P. Kvederytė.
Pacientų išklausymas – neatsiejama darbo hospise dalis
„Su pacientais telefonu tenka bendrauti kasdien, kartais tie pokalbiai trumpi, o kartais ilgi. Kalbame apie pacientų išgyvenimus, aktualijas, prisiminimus. Pacientų artimieji labai dažnai būna pervargę, paskendę kasdienybės rutinoje, todėl negali skirti laiko ilgesniam pokalbiui, mes tą laiką stengiamės kompensuoti“, – pasakoja klaipėdietė.
Paklausta, kokių reakcijų iš aplinkos sulaukia, kai žmonės sužino jos darbo vietą Paula sako, jog jos būna dvejopos. „Žmonės galvoja, kad jaunam žmogui hospise ne vieta, atrodo, kad mirtis mūsų amžiuje neegzistuoja. Kadangi didžiąją dalį mano aplinkos sudaro sveikatos priežiūros specialistai retkarčiais pasidaliname tarpusavyje, jog visuomenėje hospiso sąvoka žinoma, tačiau vis dar suvokiama neteisingai“, – teigia P. Kvederytė.
„Labai ryškiai atmintyje man yra išlikęs vaizdinys iš hospiso kasdienybės: trys pacientei artimi savanoriai, jos artimieji stovi šalia lovos ir sveikina ją gimimo dienos proga. Vienas iš savanorių gitara skambina pacientės mėgstamą Bethoveno kūrinį, seka malda, atsisveikinimas, ramybė“, – ryškiausiu prisiminimu dalinasi savanorių koordinatorė.
„Darbas „Kauno hospiso namuose“ man yra apie nuoširdumą, empatiją ir bendrystę. Kiekvienas bendruomenės narys – meilės kupinas žmogus, kurį pasitinku su šypsena ir apsikabinimu, kitaip ir negalėčiau, tai mano vertybėms artimi žmonės. Galiu tik palinkėti kiekvienam atrasti tokią vietą, kurioje rinktųsi tokie žmonės!“, – sako P. Kvederytė.
Jau trečius metus kviečiame visus norinčius ir galinčius prisidėti prie „Kauno hospiso namų“ veiklos skiriant 1,2 proc. GPM paramą. Visos surinktos lėšos skiriamos pacientų visokeriopai priežiūrai.
