„Bendraudama su žmonėmis ir pasakius, kad dalį savaitės laiko skiriu darbui hospise, dažnai sulaukiu klausimo: „…o kas čia?“. Tuomet tenka paaiškinti, kokia tai įstaiga, kokie pacientai čia patenka“, – pasakojimą apie darbą „Kauno hospiso namuose“ pradeda kineziterapeutė Rasa Diškevičienė. Dar studijų metais pradėjusi savanoriauti šioje įstaigoje joje taip ir užsiliko. Rasa užsimena, kad darbas hospise sunkus, bet tuo pačiu priduria, jog kiekvienas darbas iš esmės turi savų niuansų. Moteris pasakoja apie darbo užkulisius, santykį su pacientų artimaisiais ir hospise atrandamą prasmę.
Finansų sritį iškeitė į medicinos
„Kineziterapeutė – tai antroji mano profesija. Iki tol beveik 16 metų sėkmingai dirbau finansų ir audito srityse. Kineziterapija visą gyvenimą buvo kažkur šalia, kaip nepaprastai įdomi ir man artima sritis. Fizinė bei sportinė veikla mane domino ir lydėjo gyvenime nuolat, tačiau palaipsniui atsirado vis didesnis domėjimasis žmogaus kūnu ir jo galimybėmis“, – pasakoja iš Raudondvario, Kauno rajono, kilusi R. Diškevičienė.
Hospise dirbanti kineziterapeutė tikina, jog pereiti iš finansų srities į mediciną nebuvo sunku. „Niekada nebijojau iššūkių, todėl be didelių dvejonių apsisprendžiau pradėti aukštojo medicinos mokslo dienines studijas ir tapti kineziterapeute“, – teigia R. Diškevičienė.
Hospise suplanuota darbo diena greitai kinta
„Mano darbo diena hospise prasideda ryte derinant suplanuotus tos dienos vizitus pas pacientus. Čia yra tam tikra specifika, kadangi net iš vakaro suderintas vizitas kitą dieną gali neįvykti dėl pablogėjusios paciento būklės, kuomet pacientas nori ilsėtis, nenori ar neturi tuo metu pakankamai jėgų aktyvesnei veiklai ar mankštai. Kartais tenka ne tik neplanuotai keisti vizito laiką, bet ir koreguoti kineziterapijos užsiėmimą prisitaikant prie greitai kintančios paciento būklės“, – apie darbo užkulisius pasakoja kineziterapeutė, kuri darbą hospise derina su darbu privačioje klinikoje.
Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais ir jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai ir savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, emocinę, dvasinę, socialinę, juridinę pagalbą žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
R. Diškevičienė pasakoja, jog iki darbo hospise jau turėjo patirties su nepagydoma liga sergančiu žmogumi. „Tai buvo tada, kai sirgo mano mama ir teko ją išlydėti. Tik tuomet artimojo netekties jausmas buvo pilnai suvoktas ir išgyventas“, – prisimena moteris.
Už fizinius pratimus kartais žymiai svarbiau atjauta ir palaikymas
„Kuo stipresnis fizinis negalavimas, tuo žmogus labiau laukia pagalbos. Neretai tenka pirmiau išklausyti, norint suprasti, ko tikisi pacientas. Kartais mažiau svarbi kineziterapeuto pagalba nei tuo metu parodyta atjauta ir palaikymas“, – pasakoja Rasa.
Paklausta apie nuolatinį bendravimą ne tik su pacientais, bet ir jų artimaisiais, R. Diškevičienė užsimena, jog kiekvienos šeimos pirminis noras yra padėti sustiprėti sergančiajam, nors kartais tai net nėra įmanoma. „Daugelis tikisi, kad kineziterapijos užsiėmimo metu vedama mankšta sustiprins sergantį ligonį. Įvertinus pacientų būklę, stengiuosi papasakoti, paaiškinti, jei reikia ir pamokinti, ką artimasis gali padaryti, kaip pagelbėti kasdien būdamas šalia“, – dalinasi kineziterapeutė. Kartais artimieji pamiršta, kad liga nėra pagydoma ir pacientui pervargti negalima, tačiau būtina palakyti fizinį judėjimą, kiek tai leidžia sveikata.
„Tikrasis artimojo suvokimas apie realią paciento būklę dažnai būna labai sunkus. Dėl šių momentų hospise gali dirbti ne kiekvienas“, – teigia R. Diškevičienė, pridurdama, jog hospisas jai reiškia unikalią galimybę suvokti, kad padėti pacientui ir jo artimiesiems galima ne tik prisilietimu ar kineziterapeuto patarimu, bet ir švelniu žodžiu bei rūpesčiu.
Kauno hospise šiuo metu dirba 15 darbuotojų, jiems talkina daugiau negu 160 savanorių.
„Neretai, išgirstu klausimą: „Kodėl tu čia? Juk nėra lengva dirbti su sunkiai sergančiais ligoniais?“. Manau, kad kiekvienas darbas savaip nėra lengvas, tačiau tikriausiai visi mes pasirenkame tokį darbą, kuriame jaučiame, kad esame reikalingi, tokiu būdu galime prasmingai realizuoti save“, – sako „Kauno hospiso namuose“ dirbanti kineziterapeutė R. Diškevičienė
„Kauno hospiso namai“ jau ketvirtus metus tęsia bendradarbiavimą su vilnos gaminių įmone „Flokati“. Visą lapkritį įsigydami „Flokati“ vilnos gaminių paremsite „Kauno hospiso namus“, nes nuo kiekvieno pirkinių krepšelio sumos 1 proc. bus skiriamas paramai. Taip pat organizacijai padėti galima prisijungiant prie hospiso savanorių, suteikiant paramą daiktais, pinigais arba skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
