„Dvasinio asistento misija – padėti atrasti Jėzaus meilę net žmogui kenčiančiam ligos patale ir gyvenančiam paskutines savo žemiškojo gyvenimo dienas“, – sako „Kauno hospiso namų“ dvasinė asistentė Jolanta Jančiukienė. Moteris teigia, jog žodis „darbas“ nėra tinkamas apibūdinti jos veiklą hospise, tai greičiau yra tarnystė, kuri tęsiasi jau penkerius metus. J. Jančiukienė straipsnyje dalinasi apie dvasinio asistento vaidmenį hospiso pacientų ir jų artimųjų gyvenimuose.
Visas gyvenimas – tarnystė žmogui
„Gimiau ir augau Kaune. Myliu savo gimtą miestą, su kuriuo susiję visi mano gyvenimo įvykiai. Esu ištekėjusi 37-ius metus, su vyru užauginome 3 dukras, dabar džiaugiamės keturiomis anūkėmis ir laukiame į pasaulį atkeliaujant anūkėlio“, – pasakojimą apie save pradeda J. Jančiukienė. Kaunietė sako, jog tapimas dvasine asistente įvyko palaipsniui. „Į klausimą, kaip tapau dvasine asistente, atsakau, jog mums Dievo keliai nežinomi, bet jis viską yra numatęs iš anksto, tik svarbu išgirsti kvietimą ir jį priimti“, – teigia moteris.
J. Jančiukienė savo gyvenimą vertina kaip tarnystę žmogui. „Jau virš 30 metų esu katalikų tikybos mokytoja, lygiagrečiai dirbau Kauno arkivyskupijos Katechetikos centre ir jau 16 metus tęsiu tarnystę Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje referentės pareigose“, – dalinasi p. Jolanta.
„Manau, kad Viešpaties buvau ruošiama daug svarbesnei ir gilesnei dvasinei tarnystei, nes buvau surasta ir pakviesta savanoriauti „Kauno hospiso namuose“. Vėliau gavau kvietimą tapti hospiso dvasine asistente. Sutikau po paros laiko apmąstymų ir maldos, nes veiklos tikrai turėjau daug“, – savo kelio pradžią Kauno hospise prisimena moteris.
Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais ir jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai ir savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, emocinę, dvasinę, socialinę, juridinę pagalbą žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
Ką reiškia būti dvasiniu asistentu hospise?
„Svarbu palaikyti pacientą ir būti šalia. Dažnai tenka išdrįsti pasakyti tiesą ligonio artimiesiems, jog laikas senka ir ateina metas susitaikymui. Tada pasiūlome pacientui priimti sakramentus ir priimti Dievo suteikiamą ramybę“, – apie dvasinio asistento veiklą hospise pasakoja J. Jančiukienė.
„Mano nuomone, kiekvienas hospiso darbuotojas ir savanoris padėdamas pacientams tampa dvasiniu asistentu, nes jis pastebi, pajaučia iškeliaujančio žmogaus dvasinius poreikius, o ne tik pagelbėja jam numalšinant ligos sukeltus sunkumus, skausmus“, – teigia moteris.
Hospiso pacientai visuomet yra p. Jolantos maldose. „Su pacientais gyvai susitinkame jų namuose, džiaugiuosi gaudama jų kvietimą atvykti. Tačiau neretai pasitaiko, jog artimieji tampa kliūtimi norint prieiti prie paciento, net jei jis ir nori turėti pokalbį su dvasiniu asistentu ar kunigu“, – pasakoja kaunietė.
J. Jančiukienė dalinasi, kad artimieji net ir nepagydomos ligos atveju tikisi pacientą „pastatyti“ ant kojų, dažnai nesutinka įsileisti dvasinio asistento į namus, nes šį žingsnį priima kaip artimojo gyvenimo pabaigą. „Mirties baimė užstoja tikrovę, jog visi esame mirtingi, tačiau neturint vilties ir tikėjimo labai sunku priimti Dievo meilę, apie kurią kalbu su pacientais ir jų artimaisiais“, – sako moteris.
Kiekvienam žmogui sunku priimti savo laikinumą šioje žemėje
„Hospiso pacientai, kurie bijo mirties fakto, manęs klausia, už ką juos baudžia Dievas, ar Dievas jiems atleis? Šie klausimai kelia didžiulį dvasinį skausmą, kuris gali būti net didesnis už fizinį“, – pasakoja J. Jančiukienė.
„Kiekvienam sunku priimti savo laikinumą šioje žemėje. Pacientams, su kuriais turiu galimybę pasikalbėti, visuomet sakau, jog Dievas juos myli nepaisant visko“, – teigia kaunietė.
„Dažnai prisimenu pokalbį su vienu pacientu, kuris mane pasitikdamas ištarė: „Aš buvau labai negeras, Dievas man neatleis“. Sunku girdėti tokius žodžius, bet tuo pačiu džiaugiuosi, jog galiu tokiam žmogui nešti žinią kaip viltį, jog Dievas jam jau seniai atleido ir myli“, – pasakoja J. Jančiukienė.
Moteris džiaugiasi, kad visuomenėje hospiso sąvoka tampa vis labiau žinoma, o į tokį jos darbą žmonės reaguoja su pagarba ir dėkingumu.
„Mano veiklos hospise darbu nepavadinsi. Tai tarnystė, kuri reiškia ištikimybę būti iki galo ten, kur esi reikalingas“, – sako „Kauno hospiso namų“ dvasinė asistentė J. Jančiukienė.
„Kauno hospiso namai“ jau ketvirtus metus tęsia bendradarbiavimą su vilnos gaminių įmone „Flokati“. Visą lapkritį įsigydami „Flokati“ vilnos gaminių paremsite „Kauno hospiso namus“, nes nuo kiekvieno pirkinių krepšelio sumos 1 proc. bus skiriamas paramai. Taip pat organizacijai padėti galima prisijungiant prie hospiso savanorių, suteikiant paramą daiktais, pinigais arba skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
